Respublikinis lietuvių kalbos projektas „KURIAME PASAKAS KARTU“

Mūsų mokyklos 3a, 3b ir 4a kl. mokiniai drauge su lietuvių kalbos mokytojomis Agne Straigyte ir Violeta Lukoitiene dalyvavo respublikiniame tautinių bendrijų pradinių mokyklų valstybinės lietuvių kalbos projekte „Kuriame pasakas kartu“. Projektas buvo skirtas 2024 m. vasario 16 d. – kovo 11 d. valstybinės lietuvių kalbos dienoms paminėti.
Projekto dalyviai kūrė ir iliustravo pasakas apie Lietuvos miškų gyvūnus ir paukščius. Džiaugiamės ir didžiuojamės savo kūrybiškais mokiniais: Adrianu Paškovskiu, Anastasiya Bahdashyts, Sofija Pocherniai, Oskaru Sinkevič, Margarita Navičenko, Jekaterina Radva, Yana Audzei, Stafaniia Satsiuk, Davidu Juchevič, Maksimu Kirilovu, Sofija Kviatkovska.
Jų sukurtos pasakos „Zuikio dovana“, „Zylutės trispalvė“, „Kodėl žvirbliai neišskrenda žiemoti“, „Slėpynės“, „Ežiuko svajonė“ yra prasmingos ir su laiminga pabaiga. Pasakas galima perskaityti elektroninėje knygoje  🕮

ZUIKIO DOVANA

Vieną saulėtą pavasario dieną lokys su ežiu išsiruošė pas zuikį į gimtadienį. Eidami ir kalbėdami pastebėjo, kad pamiršo dovaną! Abu nuliūdę pasuko miško takeliu pasiimti dovanos. Supratę, kad nespės laiku nuvykti į gimtadienio šventę, lėkte lėkė į namus.
Pakeliui sukaleno genys ir pradėjo sukiotis jiems virš galvų, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Genys prabilo, kad nereikia jiems skubėti atgal į namus, nes turi gerą idėją: jis susitarė su saule, jog ši ir bus gimtadienio dovana. Saulė mielai sutiko, tik su viena sąlyga, kad dovana turi būti puošni. Vienas genys nesugalvojo, kaip papuošti dovaną draugui, tad visi trys pradėjo sukti galvas. Ežys sumąstė pririnkti žalių lapų, o lokys priskynė saldžiųjų žemuogių. Dailiai papuošta saulė buvo puiki gimtadienio dovana. Zuikis pamatęs, jog ilgai lauktas genys beldžia į duris, o lokys su ežiuku rankose laiko neįtikėtinai gražią dovaną, liko nustebęs ir sužavėtas. Visi linksmai dainavo ir šildėsi saulės atokaitoje zuikio gimtadienio šventėje.

EŽIUKO SVAJONĖ

Vieną saulėtą pavasario dieną lokys su ežiu išsiruošė pas zuikį į gimtadienį. Eidami ir kalbėdami pastebėjo, kad pamiršo dovaną! Abu nuliūdę pasuko miško takeliu pasiimti dovanos. Supratę, kad nespės laiku nuvykti į gimtadienio šventę, lėkte lėkė į namus.
Pakeliui sukaleno genys ir pradėjo sukiotis jiems virš galvų, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Genys prabilo, kad nereikia jiems skubėti atgal į namus, nes turi gerą idėją: jis susitarė su saule, jog ši ir bus gimtadienio dovana. Saulė mielai sutiko, tik su viena sąlyga, kad dovana turi būti puošni. Vienas genys nesugalvojo, kaip papuošti dovaną draugui, tad visi trys pradėjo sukti galvas. Ežys sumąstė pririnkti žalių lapų, o lokys priskynė saldžiųjų žemuogių. Dailiai papuošta saulė buvo puiki gimtadienio dovana. Zuikis pamatęs, jog ilgai lauktas genys beldžia į duris, o lokys su ežiuku rankose laiko neįtikėtinai gražią dovaną, liko nustebęs ir sužavėtas. Visi linksmai dainavo ir šildėsi saulės atokaitoje zuikio gimtadienio šventėje.

ZYLUTĖS TRISPALVĖ

Vieną žvarbų žiemos rytą maža zylutė skraidė palei daugiaaukščio namo langus. Vienas langas buvo pravertas, todėl smalsuolė pro tarpelį įskrido vidun. Ant palangės gulėjo palikta spalvotų dažų dėžutė. Zylutė netyčia sparneliu užkliudė akvarelinius dažus ir išsitepė plunksneles. Išsigando paukštytė ir spruko atgal. Kai zylutė skrido per kiemą, nuo jos sparnelio ant balto spindinčio sniego pradėjo kristi spalvoti dažų lašeliai – geltoni, žali, raudoni.
Taip netikėtai purus ir stingdantis žiemos kilimas pasipuošė Lietuvos vėliavos spalvomis ir … sušilo.
Iš daugiaaukščio namo į kiemą išbėgo linksmų vaikų būrelis. Jie labai apsidžiaugė pamatę spalvotą sniegą. Laimingi vaikai lipdė sniego gniūžtes ir mėtė į dangų.
– Žiūrėkit, kaip gražu! – šūkavo vaikai. – Danguje iš gniūžčių suplevėsavo Lietuvos trispalvė!
O zylutė vikriai nardė ore tarp spalvotų sniego gniūžčių ir šventiškai čirškėjo iš laimės.

SLĖPYNĖS

Vieną niūrią vasaros dieną vaikštinėjo voverytė ir kiškutis po mišką. Nesutikę nė vieno savo draugo nusprendė pažaisti slėpynių. Nors kiškio tėvai ir draudė eiti į tamsiąją miško dalį, tačiau kiškis su vovere nustriksėjo būtent ten. Kol abu linksmai žaidė, tamsumoje sužibo dvi švieselės. Voverė pamatė, kad kiškį staiga pagavo vilkas ir jau ketino jį suėsti.
Voverė nežinojo, ką daryti, o kiškis drebėjo iš baimės. Staiga ji nusprendė padėti kiškiui. Greitai striksėdama surado didelį kankorėžį, nusitaikė į vilką ir metė. Ir pataikė vilkui į galvą – šis iš skausmo ir paleido kiškį. Kiškis ir voverė nustriksėjo į saugią vietą. Kiškio tėvai liko dėkingi voverei už rūpestį. Mažieji daugiau niekada nėjo į pavojingą miško dalį.

KODĖL ŽVIRBLIAI NEIŠSKRENDA ŽIEMOTI?

Vieną jau vėsoką rudens rytą žvirbliukas lesė grūdelius ir pamatė reklamą, kad pabrango skrydžiai į šiltuosius kraštus. Orai vėso, ir paukštelis susirūpino, kurgi jam reikės žiemoti?
– Todėl skrisiu pats, – pagalvojo žvirblelis, – ir sutaupysiu savo paukštiškus pinigėlius.

Susiruošė žvirblis, užkrimto dar daugiau grūdelių ir leidosi į tolimą kelionę. Skrenda keliauninkas virš dar žaliuojančių laukų ir miškų ir jaučia, kad silpsta jo sparneliai, kad vis mažiau jėgų jam lieka. Bet nepasiduoda drąsuolis. Tik staiga mato, kaip viena po kitos pradeda kristi jo gražiosios plunksnelės. Išsigando žvirblelis, kad gali likti visai plikas ir, nutūpęs ant kelmelio pagiry, susigraudino. Tačiau net nesitikėjo pilkasis, kad turi tiek daug draugų, kurie suskrido jam į pagalbą ir padovanojo po vieną savo plunksnelę. Zylutė įteikė jam geltonąją, žaliukė – žaliąją, o sniegena pastiprino jo uodegą savo raudonąja. Koks laimingas buvo žvirblelis! Nors atrodė jis gana keistai ir neįprastai, šiek tiek spalvotas, tačiau buvo be galo dėkingas savo bičiuliams gelbėtojams.
Nuo to karto žvirbliai niekada neskrenda žiemoti į šiltuosius kraštus, nes bijo netekti savo plunksnelių. Jie lieka čiauškėti Lietuvoje su geriausiais savo draugais.